Manau, kad atėjo ir madagaskaro pabaiga. Bent jau kuriam laikui.

Nežinau, kaip Indrė, bet aš nusprendžiau čia neberašyti. Madagaskaro penketuko jau kuris laikas nebėra drauge, išsibarstėm po platųjį pasaulį. Bet ką gali žinot, gal vieną dieną…

Jei kam įdomu, kaip mes visi gyvenam toliau, visada mums galit kokį laišką parašyti arba atrasti facebooke. Vis dar yra ir bus mūsų fanų kampelis

Be to, Indrė rašo savo tinklaraštį. Ten atrasit jos gyvenimą.

O aš.. Kol kas kamuosiu žmones savo laiškais karts nuo karto pasireikšiu bangoj. O šiaip konsentruosiuos ties vokišku rašymu, noriu reklamuoti Lietuvą, o ir save.

Buvo smagu. Labai.

Atia!

Ilgą laiką nerašiau ir net buvau pradėjusi svarstyti to išvis nebedaryti. Bet kažkaip man neišeina minčių pasilikti sau, o ir jas patalpinti sąsiuvinį sunkoka. Matyt, esu technologijų žmogus…

Šiandien susimąsčiau apie draugus/pažįstamus. Ir apie posakį, kad nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Išvada: man reikia dar daug mokytis, kad nespręsčiau apie knygą pagal viršelį ir nesileisti paveikiama kitų nuomonės. Jaučiu niekas nieko nesuprato, ką noriu šiom eilutėm pasakyti Aš ir pati nelabai susigaudau savo gyvenime. Didžiają dienos dalį praleidau Caffe Inn naudodamasi internetu ir bandydama parašyti šį įrašą. Noriu tiek daug pasakyti, bet nesumąstau, kaip asmeniškus dalykus ne taip tiesiogiai aprašyti Turbūt kaltas lietus…

Žinau, tik vieną dalyką. Labai labai noriu vienam žmogui duot į nosį už tai, kad sugriovė mano ramų gyvenimą be jokių kvailų simpatijų! Bet kadangi viskas praeina, praeis ir tai… Juolab dabar, kai manęs laukia didžiulės permainos. Taip, pagaliau Agnė pasiryžo išvažiuoti į Vokietiją. Kitą sekmadienį, tokiu laiku, sėdėsiu Muncheno Starbucks ir rašysiu apie savo pirmąjį pusdienį Europoje

Gražus savaitgalis Vilniuje pralėkė greitai, bet įveikėm užsibrėžtą tikslą – susiradom patį nuostabiausią butą visame Vilniuje! Tad laukit pakvietimų į įkurtuves

Klaidžiojimai po sostinę išvargina, tad vakarais su Indre nejudėdamos gulėdavom lovoj ir žiūrėdavom filmus.

• Regin Over Me – apie draugystę ir gyvenimą, po šeimos praradimo tragišką rugsėjo 11- ąją.

• New In Town – vos pradėjęs žiūrėti, žinai siužetą, o juolab pabaigą. Bet būna dienų, kai norisi lengvų filmų, tad tokiomis dienomis jis kaip tik!

• Confessions of a Shopaholic – idealus filmas mergaitiškam vakarui, išsidrėbus lovoje, valgant bandeles, geriant arbatėlę ir pletkinant apie vaikinus.

• Becoming Jane – filmas apie mano mylimos rašytojos Jane Austin gyvenimą.

Gali, jeigu viskas nutinka taip kaip filmuose. Ir kas man pasakys, kodėl tokie idealūs vyrai yra tik ten? Kodėl tik ten jis gali nuversti kalnus, kad padovanotų svarbiausią pasaulyje kaklaskarę? Taip, turiu pripažinti, mums mergaitiškumo priepuolis, bet…

Kodėl filmuose visada viskas būna taip kaip turi būti, o gyvenime mes padarome šimtą trisdešimt penkias klaidas ir išeina…nieko? Filme tinkami žodžiai ištariami visada laiku, gyvenime…o gyvenime jis nueina, ji neprieina, jis tyli, ji laukia, mes galiausiai nepaduodame rankos vienas kitam tada kada reikia. Žmonės, kas jums darosi? Kodėl jūs taip įnirtingai neigiate tai, kas akivaizdu? „Ne, jis man nepatinka“, „Ne, čia buvo tik šiaip“, „Ne, ne, ne…“ Nusibodote!

O Madagaskarietės eina toliau žiūrėti romantiškų filmų ir svaigti, svaigti, svaigti…o princai išnyko kartu su mūsų kažkelintuoju nioliktuoju gimtadieniu.

Jeigu kam įdomu šis įkvėpimas atėjo po Parduotuvių maniakės išpažintis 

Kitaip pasakyti net negalėčiau tokią dieną, kaip ši. Ramus rytas, jokio žadintuvo, jokio skubėjimo. Kava lovoje, įdomus filmas, dušas… Vėliau popietė mylimam mieste, sėdint stebint žmones ir mąstant.

Trūksta tiek nedaug iki visų svajonių išsipildymo. Įdomūs mokslai, puikus butas, įspūdingos kelionės, mieli žmonės – to tikiuosi iš šio rudens. Tik šį kartą prašau, te mano norai sutampa su tuo, ko man reikia!!! Žinau, kad aš planuoju, o Dievas tik juokiasi. Bet juk šį kartą nieko neplanuotu, kas šauna į galvą tą ir darau. Būtų gerai, nesusimaut…

Kad ir kaip keitai skambėtų žmonėms, aš labai labai laukiu rudens. Su naujais iššūkiais ir malonumais!

Savaitgalis ateina! Susikrovę mantas, žmonės traukia link miesto prie jūros. Džiaugtis saule, bangom, smėliuku, būriu draugų, kurių Klaipėdoj šį savaitgalį tikrai tikrai bus daug. Juk jūros šventė! Net ir vietiniai išlįs iš Akropolio ir atsibels iki senamiesčio.

O aš tuoj sėsiu į autobusą, vežantį į sostinę. Nebus manęs didžiojoj jūros fiestoj ir tuo džiaugiuosi. Nors aš dievinu miestus su daugybe žmonių ir šurmuliu, bet negaliu pakęsti visų šitų vienkartinių susibūrimų. Jei Klaipėdoj kiekvieną dieną būtų tiek žmonių kaip per Jūros šventes, būčiau labai labai patenkinta. Bet dabar…Mieliau vaikštinėsiu ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis.

Gerų įspūdžių!!

Viena dalis manęs šiam posakiui visiškai nepritaria! Juk išdrįsęs žengti žingsnį iš savo saugaus pasaulėlio, kuriame tave visi pažįsta ir tu juos pažįsti, tobulėji. Sutinki daug žmonių, pamatai pasaulį, supranti, kad dalykai gali būti ir kitokie. Atsimenat, pasakojimą apie Rusijos carą Aleksandrą I (berods) kuris grįžęs iš užsienio liepė visiems vyrams nusiskusti savo ilgas barzdas bei atvežė šiokios tokios kultūros į savo “kaimą”. Taigi, toks surizikavimas ir išvykimas atnešė naudos daugeliui. Be to, jei esi darbštus ir talentingas gerbiamu žmogumui gali tapti net ir už jūrų marių, nors savaime suprantama, tai daug sunkiau ir sudėtingiau nei pasilikus savo šiltuose namuose.

Kaip moneta turi dvi puses, taip ir šis mano vakarinis pamąstymas, be išvadų. Juk ispanijose, anglijose, amerikose tu būsi tik paprastas juodadarbis! O jei net ir turi išsilavinimą ar specialybę, vietiniai į tave vis vien žiūrės su įtarimu ir nepatiklumu. Jie geriau rinksis šimtą kartų prastesnį savą žmogų nei protingą lietuvaitį. Na, bet kiekvienam savas kelias…Tik kaži kuris man būtų geresnis. Pasilikti namuose ir bandyti kažką kurti ir daryti su jau turimom žiniom ar keliaut užusienin mokytis, tobulėti ir būti tik dar vienu emigrantu….?

Gal užteks šį vakarą sukti galvą. Ryt laukia dar viena ilga karšta darbinga diena, kai galėsiu mąstyti ir svarstyti.

Gyvenimas gražus

Ką gi aš veikiu? Ogi tą patį, ką ir visada: stebiu aplinką, žmones, jų gyvenimus ir darau išvadas bei stengiuosi pasimokyti iš jų pavyzdžių. Keletas dalykėlių, kurie mane sužavėjo, pribloškė ar šiaip paveikė.

• Pirmiausia, gal kas gali man paaiškinti kokio velnio ketvirtakursis drauguja su dešimtoke?!!!!! Juk ji dar vaikas! O jam jau apie ženybas pradėti galvot reiktų!!! Kažkaip man čia nesuprantama tokia situacija. Bet bala nematė, visada buvo ir matyt bus keistų žmonių, kurių aš nesuprasiu.

• Šiais krizės laikais man pavyko susirasti darbelį Palangoje, svečių namuose Neonelė, kurie labai jaukūs ir mieli. Darbo čia ne per daugiausia, o ir svečių pasitaiko labai fainų! ( Na, kol kas tik vieni tokie buvo, bet turiu viltį, kad jie ne paskutiniai.) Taigi, vakar vakarą jie mane pasikvietė prisijungti prie jų vakarienės ir dar pavaišino velniškai brangiu šampanu! Jėga!! Na, bet ką aš norėjau šia ilga įžanga pasakyti? Ogi papasakoti apie tą šaunią porą! Įsivaizduojat, jie susipažino, kai merginai buvo tik 17, o vaikinui 19 metų! Ir štai jie kartu jau 15 metų. Per tuos metus ji sugebėjo baigti 4 universitetus!!!!!! ir dar padaryti savo verslą!! Be to, jiedu daug keliauja ir kiekvieną vasarą atvyksta paiilsėti į Palangą! O ir jų tarpusavio bendravimas labai šiltas ir jaukus, matyti, kad vis dar myli vienas kitą. Nežinau, ar supratot esmę, dėl kurios aš čia taip jais žaviuosi. Indrė suprastų, tik deja, jai asmeniškai šitos istorijos dar negaliu papasakoti, nes mergaitė dabar Taizė kepa blynus ir mokosi lenkiškai.

• Su matematika mes niekada nebuvom geri draugai, tad sunku pasakyti, kiek laiko aš jau Klaipėdoj, bet manau, kad  nemažai. Per tas dienas supratau, kad ten niekas nesikeičia. Laikas tarytum sustojęs. Kiekvieną dieną, tą pačią valandą vis dar eidamas mano gatve sutiksi vyriškį, vedžiojantį savo nuostabų auksaspalvį retriverį, krepšinio rungtynėse pamatyti tuos pačiu veidus, festivalyje “Grock” šmėžuos tas pats jaunimas, kaip ir visais prieš tai buvusiais metais. Netgi, iššvysi savo senas simpatijas, kurios nė velnio nepasikeitusios! Senamiesčio bare ale menininkai ir tokiau gers alų… Tik jau tu nelabai rasi vietą visame šitame miesto gyvenime.

Priimant sprendimus, spėlioji, o kas jei pasielgsiu taip ar anaip, kaip tada pasikeis mano gyvenimas. Deja, eini žmogau į nežinę ir tikiesi geriausio. Gal dėl to gyvenimas toks žavus?

Tačiau aš pirmą ir galbūt paskutinį kartą gyvenime, pasiryžau kvailokam žingsniui. Nors tikiu, jog mes patys esam savo likimo kalviai ir kad dabar tikrai nėra aišku, kas nutiks ateity, nuėjau pas būrėją sužinot savo būsimo kelio

Ir ką sužinojau? Šiaip nepasakė nieko tokio naujo, jos nupieštą gyvenimą įsivaizdavau ir pati.

• Rudenį  mano gyvenime įvyks didelės permainos.
• Esu labai reikli. Tiek pačiai sau, tiek ir kitiems.
• Matematika didžiausias mano priešas.
• Mano gyvenimas susijęs su užsieniu ir kelionėmis. Visi nuotykiai, laimės ir nelaimės, džiaugsmai ir vargai manęs laukia už jūrų marių.
• Ištekėsiu net du kartus!
• Manęs laukia du arba trys vaikai. Bet tokiai, kaip aš, užtektų ir dviejų. Mat nesu labai didelė vaikų mylėtoja.
• Pirmieji metai užsieny bus žiauriai sunkūs (Tą ir pati visiškai suvokiu)
• Sulaukus 21 reikia saugotis kažkokio vyresnio diedo, kuris norės mane vest ir sugadint mano gyvenimą.
• Patarė protingai rinktis vyrą. Geriau imti tą, kuris mane besąlygiškai myli, o ne tą, dėl kurio aš esu galvą pametusi.
• Kol kas visas mano gyvenimas bus nepastovus: tai turėsiu darbą, tai ne… Gyvensiu tai vienur, tai kitur.
• Bet iki 30 jau būsiu pakankamai gerai materialiai apsirūpinusi.
• Ir dar! Sužinojau, kad esu menininkė :d Man tinka visi menai ir netgi žurnalistika. Tik matyt, ne Lietuvoj.
• Gyvenimui rinktis didesnį miestą, o ne kokį užkampį. (Aš ir pati noriu į didmiestį!)
• Būsiu karjeros moteris.

Taigi, žiūrėsma, kas išsipildys, o kas ne

Deja deja ryte mane pasitiko lietus kaip iš kibiro, bet vis dėlto pasiryžau pasivaikštinėti po seniai matytas Vilniaus gatveles ir prisiminiau mielą Henriko Radausko eilėraštį ir dainelę…

Lietus plonom stiklinėm kojom
Po  visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.

Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias 
Pasaulį auksu sužavėti.

Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.

Be to, supratau dar kartą, kokia maža ta mūsų gimtoji Lietuvėlė. Nors dėl lietaus miestas buvo tuščias tuščias, sugebėjau vos ne ant kiekvieno kampo sutikti pažįstamų, bet ne tokių, kuriuos visada miela ir malonu matyti. Taip jau būna tam gyvenime, ko nenori, tą ir gauni.