Ilgą laiką nerašiau ir net buvau pradėjusi svarstyti to išvis nebedaryti. Bet kažkaip man neišeina minčių pasilikti sau, o ir jas patalpinti sąsiuvinį sunkoka. Matyt, esu technologijų žmogus…
Šiandien susimąsčiau apie draugus/pažįstamus. Ir apie posakį, kad nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Išvada: man reikia dar daug mokytis, kad nespręsčiau apie knygą pagal viršelį ir nesileisti paveikiama kitų nuomonės. Jaučiu niekas nieko nesuprato, ką noriu šiom eilutėm pasakyti 
Aš ir pati nelabai susigaudau savo gyvenime. Didžiają dienos dalį praleidau Caffe Inn naudodamasi internetu ir bandydama parašyti šį įrašą. Noriu tiek daug pasakyti, bet nesumąstau, kaip asmeniškus dalykus ne taip tiesiogiai aprašyti Turbūt kaltas lietus…
Žinau, tik vieną dalyką. Labai labai noriu vienam žmogui duot į nosį už tai, kad sugriovė mano ramų gyvenimą be jokių kvailų simpatijų! Bet kadangi viskas praeina, praeis ir tai… Juolab dabar, kai manęs laukia didžiulės permainos. Taip, pagaliau Agnė pasiryžo išvažiuoti į Vokietiją. Kitą sekmadienį, tokiu laiku, sėdėsiu Muncheno Starbucks ir rašysiu apie savo pirmąjį pusdienį Europoje 
