Pastarosiomis dienomis atminty šmėžuoja mokyklos laikų posakis, kurio jau tiksliai ir nebeprisimenu, bet jo esmė tokia, kad geriau būt karaliumi savo kaime nei vergu mieste. Jau tada, sėdėdama mokyklos suole, jis mane vertė susimąstyti. O dabar artėjant tai dienai, kai teks susikrauti daiktus ir ilgam važiuot į pasaulį vėl galvoju…
Viena dalis manęs šiam posakiui visiškai nepritaria! Juk išdrįsęs žengti žingsnį iš savo saugaus pasaulėlio, kuriame tave visi pažįsta ir tu juos pažįsti, tobulėji. Sutinki daug žmonių, pamatai pasaulį, supranti, kad dalykai gali būti ir kitokie. Atsimenat, pasakojimą apie Rusijos carą Aleksandrą I (berods) kuris grįžęs iš užsienio liepė visiems vyrams nusiskusti savo ilgas barzdas bei atvežė šiokios tokios kultūros į savo “kaimą”. Taigi, toks surizikavimas ir išvykimas atnešė naudos daugeliui. Be to, jei esi darbštus ir talentingas gerbiamu žmogumui gali tapti net ir už jūrų marių, nors savaime suprantama, tai daug sunkiau ir sudėtingiau nei pasilikus savo šiltuose namuose.
Kaip moneta turi dvi puses, taip ir šis mano vakarinis pamąstymas, be išvadų. Juk ispanijose, anglijose, amerikose tu būsi tik paprastas juodadarbis! O jei net ir turi išsilavinimą ar specialybę, vietiniai į tave vis vien žiūrės su įtarimu ir nepatiklumu. Jie geriau rinksis šimtą kartų prastesnį savą žmogų nei protingą lietuvaitį. Na, bet kiekvienam savas kelias…Tik kaži kuris man būtų geresnis. Pasilikti namuose ir bandyti kažką kurti ir daryti su jau turimom žiniom ar keliaut užusienin mokytis, tobulėti ir būti tik dar vienu emigrantu….?
Gal užteks šį vakarą sukti galvą. Ryt laukia dar viena ilga karšta darbinga diena, kai galėsiu mąstyti ir svarstyti.
