Vakar vakare šiaip ne taip, vėluodama beveik dvi valandas pasiekiau Europos kultūros sostinę 2009!
Deja deja ryte mane pasitiko lietus kaip iš kibiro, bet vis dėlto pasiryžau pasivaikštinėti po seniai matytas Vilniaus gatveles ir prisiminiau mielą Henriko Radausko eilėraštį ir dainelę…
Lietus plonom stiklinėm kojom Po visą sodą bėginėja. Lazdyno žalsvos šakos moja, Džiaugsmingai krūpčioja alėja.
Miško aikštelėj senas beržas Iškėlė žalią kiaurą skėtį, Ir iš vandens purienos veržias Pasaulį auksu sužavėti. Geltonu vingiu žaibas liejas, Nurieda dundesys platus. Po visą žemę bėginėja Stiklinėm kojom tas lietus.
Be to, supratau dar kartą, kokia maža ta mūsų gimtoji Lietuvėlė. Nors dėl lietaus miestas buvo tuščias tuščias, sugebėjau vos ne ant kiekvieno kampo sutikti pažįstamų, bet ne tokių, kuriuos visada miela ir malonu matyti. Taip jau būna tam gyvenime, ko nenori, tą ir gauni.
